Rokiškio dvaras

ROKIŠKIO DVARAS

ROKIŠKIO DVARO SODYBA

Rokiškio dvaro ansamblį sudaro 16 pastatų (dvaro rūmai, svečių namai, vartininko namelis, kumetynas ir kt.) ir parkas. Nuo 1940 m. dvare įsikūręs Rokiškio krašto muziejus.

Istorija

Rokiškio dvarasDvaras minimas 1499 m. Ldk Aleksandro rašte dėl girios kirtimo. XVI a. Žygimantas Senasis dvarą padovanojo didikams Krošinskiams. Seniausi dvaro rūmai neišliko, nėra aiški ir tiksli jų vieta. Kartais Krošinskiai vietovę išnuomodavo arba užstatydavo skolas kitiems didikams. XVII a. pab. Rokiškio dvaro valdytojas Adomas Krošinskis užstatė Rokiškį savo žmonai Elenai Vainaitei Jecinevskai. Ši po vyro mirties ištekėjo už Kupiškio seniūno Jono Tyzenhauzo. 1715 Adomo sūnus (Jono Tyzenhauzo posūnis) Juzefas Krošinskis visus savo tėvo ir motinos turtus mirties atveju užrašė savo patėviui. O Rokiškio dvaro rūmų statytojas Ignotas Tyzenhauzas dvarą XVIII a. pab. paveldėjo iš savo dėdės Antano Tyzenhauzo.

1792 m. jau buvo mūrijamos ir tinkuojamos sienos iš akmenų ir plytų, o 1801 metais rūmai baigti statyti (architektas nežinomas). Tai buvo klasicizmo stiliaus dviejų aukštų pastatas: pirmasis aukštas buvo skirtas svečiams ir ūkio reikmėmis, o antrasis – reprezentacijai. Spėjama, kad rūmų architektas buvo Laurynas Stuoka-Gucevičius.

Už rūmų 1797 m. įkurtas 16 ha parkas, šalia įrengtas tvenkinys ir pradėtas kurti zoologijosRokiškio dvaro oficina sodas. 1880 m. mirus R. Tyzenhauzui ir visus turtus paveldėjus sesei M. Tyzenhauzaitei, kuri buvo 1842 m. ištekėjusi už lenkų turtuolio Aleksandro Pšezdzieckio, dvaras atiteko Pšezdzieckiams. 1905 m. jų iniciatyva centrinis pastatas buvo perstatytas pagal architektų K. Jankovskio ir P. Lilpopo projektą ir įgijo baroko elementų: paaukštintos ir perplanuotos vidaus erdvės, fasadams ir interjerui suteikta lenkiško romantizmo bruožų. 1940 m. paskutiniai kilmingi dvaro savininkai Pšezdzieckiai pasitraukė iš Lietuvos.

Nuo 1952 metų dvaro rūmuose įsikūręs Rokiškio krašto muziejus, kuriame yra apie 60 tūkst. eksponatų.

Šaltinis: Wikipedia,

Didelis ačiū istorikui Giedriui Kujeliui už patikslintą informaciją.